Vasario spektakliai

Vaikiški spektakliai:

5, 26 d.  Angelų pasakos, rež. Vytautas V. Landsbergis

6 d. Paika pelytė, rež. Arnoldas Jalianiauskas

12 d. Arklio Dominyko meilė, rež. Albertas Vidžiūnas

19 d. Bilietas iš dangaus, rež. Dalia Jokubauskaitė

20 d. Juzė Dykaduonis, rež. Aidas Giniotis

27 d. Ronja plėšiko duktė, rež. Dalia Jokubauskaitė

Pagaliau apie “Publiką”

 

 

Foto Dmitrijaus Matvejevo

Tikiu, kad po spektaklių ne vienas ir ne vieną kartą yra išgirdęs klausimus „kaip jautiesi?“, „kokios emocijos?“, „ką režisierius norėjo vienu ar kitu veiksmu/scena ar simboliu pasakyti publikai?“ . Galiausiai tokius klausimus pradedi uždavinėti pats sau ir tuo pačiu veltis į gilias diskusijas su žiūrovais apie spektaklio idėją, formą ar pateikimą. Visada sakiau ir sakysiu, jog teatras man tuo ir žavus, kad kiekvienam žiūrovui sukelia skirtingas emocijas, interpretacijas ir kiekvienas iš tų keleto valandų, praleistų pritemdytoje salėje, išsineša tai, ką nori išsinešti ir prisiminti.

Taigi, pereikime prie “Publikos”. Ateidamas žiūrovas į spektaklį turi išsikėlęs  tam tikrus lūkesčius, įvertina ankstesnius režisieriaus darbus, konkretaus dramaturgo pjesių temų aktualumą jam asmeniškai, vadovaujasi „autoritetų“ nuomone ir taip toliau.

Dar viena detalė , man asmeniškai, spektaklis – emocija, kurią sukuria kartonas, gipsas ar užsidėtos aktorių kaukės, todėl nesu linkusi spektaklyje lankytis 2, 3 ar n kartų. Iš tam tikros susikurtos taisyklės, „Publika“ tapo išimtimi. Ir klausimas kyla „kodėl?“