Pagaliau apie “Publiką”
Foto Dmitrijaus Matvejevo
Tikiu, kad po spektaklių ne vienas ir ne vieną kartą yra išgirdęs klausimus „kaip jautiesi?“, „kokios emocijos?“, „ką režisierius norėjo vienu ar kitu veiksmu/scena ar simboliu pasakyti publikai?“ . Galiausiai tokius klausimus pradedi uždavinėti pats sau ir tuo pačiu veltis į gilias diskusijas su žiūrovais apie spektaklio idėją, formą ar pateikimą. Visada sakiau ir sakysiu, jog teatras man tuo ir žavus, kad kiekvienam žiūrovui sukelia skirtingas emocijas, interpretacijas ir kiekvienas iš tų keleto valandų, praleistų pritemdytoje salėje, išsineša tai, ką nori išsinešti ir prisiminti.
Taigi, pereikime prie “Publikos”. Ateidamas žiūrovas į spektaklį turi išsikėlęs tam tikrus lūkesčius, įvertina ankstesnius režisieriaus darbus, konkretaus dramaturgo pjesių temų aktualumą jam asmeniškai, vadovaujasi „autoritetų“ nuomone ir taip toliau.
Dar viena detalė , man asmeniškai, spektaklis – emocija, kurią sukuria kartonas, gipsas ar užsidėtos aktorių kaukės, todėl nesu linkusi spektaklyje lankytis 2, 3 ar n kartų. Iš tam tikros susikurtos taisyklės, „Publika“ tapo išimtimi. Ir klausimas kyla „kodėl?“
Pirmasis pasimatymas
Laukdama premjeros vyliausi ir kėliau ganėtinai aukštus lūkesčius Varno režisuotam spektakliui, bet tuo pačiu išliko ir tam tikra baimė, jog tie lūkesčiai taip ir liks neišpildyti. Atėjo lapkritis ir, laimė, persekiojusios baimės nepasiteisino. Susipažinusiems šiek tiek su Utopijos „darbais“, nuostabos nebekėlė būdinga ilga spektaklio trukmė ar laukiantys 3 veiksmai .Tiesa sakant, nekėlė nuostabos ir Menų spaustuvės Juodosios salės sausakimšai apsėsti netgi laipteliai. Užbėgant šiek tiek į priekį, po poros mėnesių tie laipteliai ir išliko apsėsti jaunų ir trokštančių suvokti žiūrovų.
Pjesė – nėra lengvas riešutėlis žiūrovui, kitaip tariant, siurrelizmas visada buvo daugiau nei „ant medžių augantys laikrodžiai“. Galima netgi sakyti, kad režisierius prisiviliojęs publiką į salę, jai pateikia painią smegenų mankštą. Todėl nieko nemenkindama, iškart galiu pasakyti, jog mėgstantiems „Urvinius žmones, moteris ir kitas lengvo pobūdžio komedijas“ šis vaizdas salėje jiems gali visai nepatikti, prailgti ir būti tik laiko ir pinigų iššvaistymas.
Pasirinkta forma, muzikiniai intarpai, pompastikos intarpai, visų linksniuojamas teatras po atviru dangumi ar po smėliu, ir homoseksualizmo tematika – tai tik keletas spektaklio elementų.
„Publika“ pilna intensyvaus veiksmo, dinamikos, staigių perėjimų nuo realybės iki teatrinės scenos scenoje, geismo, tyros meilės ar kančios .
Iš šalies atrodo, jog viskas chaotiška, susideda iš atskirų nesusijusių scenų, kurių sąsajas gali kiekvienas savaip interpretuot ir mėginti atspėti režisieriaus žinutę publikai.
Kitaip tariant, stiprus spektaklis, kurio pabaigoje, galima interpretuoti, jog režisierius sugeba netgi šiek tiek pasityčioti iš susirinkusių žiūrovų, bet čia jau kiekvienam asmeniškai spręsti.
Antrasis pasimatymas
Sausio pabaiga ir noras sistemingai susieti detales ir sąsajas bendram kontekstui. Neslėpsiu spektaklį žiūrėjau kitomis akimis – jaučiausi kaip koks technikas ieškodamas broko ar sistemos veikimo variklyje. Ir šįkart viskas pasirodė dar painiau, ar nesuprantamiau, o tuo pačiu ir „giliau“. Kai po pirmosios premjeros stovėdama priešais aktorius ir iš susižavėjimo plodama jaučiausi suvokianti režisieriaus „žinutę“, tai po pastarojo karto – likau tik dar labiau sumišusi, kiek spektaklyje paslėpta ir dar neatrasta publikos.
Pirmiausia turbūt jaučiu pareigą atsiprašyti, jog tai nebuvo „gili, skambi ir profesionali“ recenzija apie trijų dalių spektaklį „Publika“ pagal ispanų poeto ir dramaturgo F. Garcia Lorcos pjeses „Publika“ ir „Jei praeitų penkeri metai“, o tiesiog mėgėjiškas pasipasakojimas apie emocijas po visko.
Ir pabaigai, laikas rekomendacijai. Pasakyčiau trumpai „Rekomenduoju norintiems kažką atrasti savyje, ar gauti gražaus peno apmąstymams ir požiūriui“.
Romeo gali būti paukštis, o Džiuljeta – akmuo. Romeo gali būti druskos kruopelė, o Džiuljeta – žemėlapis. <..> Romeo gali būti trisdešimtmetis vyras, o Džiuljeta – penkiolikmetis berniukas. El Publico
Tiesiog nuoširdžiai mylinti gerą teatrą (ir tai juk taip subjektyvu),
Rima
